Sekmadieniai pas Tifanį

James Patterson

Gabrielle Charbonnet

Sekmadieniai pas Tifanį

ROMANAS 

Iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė 

VILNIUS 2009 

Kai mano sūnui Džekui buvo ketveri, o aš turėjau trumpam išvykti į Los Andželą, paklausiau, ar jis manęs pasiilgs.

Nelabai, - pasakė man Džekas.

Nepasiilgsi? - nustebau.

Džekas papurtė galvą ir tarė:

-Jei myli, visada esi kartu.

Manau, tai ir yra šios istorijos esmė. Ji sukasi apie įsitikinimą, kad nieko nėra gyvenime svarbiau, kaip mylėti ir būti mylimam. Taip bent jau rodo mano patirtis. 

Taigi su didele meile skiriu šią knygą tau, mano išmintingasis sūnau. Ir tavo mamai Sjuzei, kuri yra ir mano žmona, ir geriausia draugė.

Galiausiai dėkoju Richardui DiLallo, nepaprastai daug padėjusiam svarbią akimirką, plėtojant galutinį istorijos variantą.

j. p.

PROLOGAS 

Džeinės Maiklas

Maiklas dūmė kiek įkabindamas, bėgo pilnomis žmonių gatvėmis į Niujorko ligoninę - ten merdėjo Džeinė - ir staiga jam iškilo vaizdas iš praeities, užplūdo tokie svaiginantys prisiminimai, kad vos neišvertė iš kojų. Prisiminė, kaip jis sėdi su Džei- ne St. Regis viešbučio Astor Court restorane, dviese, pernelyg neįtikėtinomis aplinkybėmis, kad galėtum įsivaizduoti. 

Viską prisiminė kuo puikiausiai: Džeinės kavos ledų desertą su karštu karameliniu padažu, ką jie kalbėjo, - tarsi tai būtų vykę vakar. Beveik neįmanoma patikėti. Taip, tikrai neįmanoma.

Tai neišaiškinama paslaptis, kaip ir visos kitos gyvenime, - persekiojo vis greičiau bėgantį Maiklą mintys.

Kaip dabar jo mirštanti Džeinė, kai jie šitiek patyrė, kad būtų drauge.

PIRMA DALIS 

Kadaise Niujorke

Pirmas

Kiekviena tų sekmadienių popietės smulkmena tebėra gyva mano atmintyje, bet, užuot puolusi aiškinti apie save ir Maiklą, pradėsiu nuo pasaulyje skaniausio, kvapniausio ir turbūt pavojingiausio figūrai ledų deserto, patiekiamo Niujorko St Regis viešbutyje. 

Jis visada toks: du kumščio dydžio kaušai kavos ledų, ant jų liejasi upė karšto karamelinio padažo, kuris nuo ledų ima stingti, darosi lipus ir klampus. Ant viršaus plakta grietinėlė, tikra. Net būdama aštuonerių galėjau atskirti tikrą plaktą grietinėlę nuo to dirbtinio ne pieno produkto, švirkščiamo iš skardinio indelio. 

Astor Court restorane prie mano staliuko priešais sėdi Maiklas, gražiausias vyras, kokį pažįstu ar kada pažinojau, pasiduodu. Be to, maloniausias, geriausias ir gal išmintingiausias. 

Tą dieną jo skaisčiai žalios akys su neslepiamu susižavėjimu stebėjo mane, įsispitrinusią į ledus, kai padavėjas baltu švarku kankinamai lėtai juos dėjo priešais mane.

Maiklui - skaidraus stiklo dubenėlis su meliono kamuoliukais ir citrinų šerbetas. Jo gebėjimas atsilaikyti prieš ledų de- šerto skanumą buvo kažkas, ko mano vaikiškas protelis negalėjo aprėpti.

Be galo dėkingi, - pasakė Maiklas, pridėdamas prie savo pavydėtinų gebėjimų sąrašo nepaprastą mandagumą. 

Padavėjas į tai nereagavo - nė žodeliu.

St Regis viešbučio restoranas Astor Court išsvajotam desertui tinkamiausia vieta. Tą popietę jis buvo pilnas oriai atrodančių žmonių, aptarinėjančių svarbius dalykus. Salės gilumoje du smuikininkai, verti groti simfoniniame orkestre, veltui stengėsi, tarsi čia būtų Linkolno centras. 

Ką gi, - tarė Maiklas, - metas Džeinės ir Maiklo žaidimui.

Nušvitusi suplojau rankomis.

Žaisdavome taip: vienas iš mūsų rodo į staliuką, o kitas turi papasakoti apie prie jo sėdinčius žmones. Kas pralaimi, moka už desertą.

Varyk, - pasakė jis rodydamas.

Pažvelgiau į tris paaugles, apsirengusias beveik vienodomis gelsvomis lininėmis suknelėmis.

Nedvejodama išklojau:

Debiutantės. Pirmasis sezonas. Ką tikbaigė vidurinę mokyklą. Gal Konektikute. Galimas daiktas... tikriausiai... Greniče.

Maiklas atmetęs galvą nusikvatojo.

Tu tikrai per daug laiko leidi su suaugusiaisiais. Tačiau puiku, Džeine. Tavo eilė.

Tvarka, - pasakiau rodydama į kitą staliuką. - Ta porelė tenai. Tie, panašūs į Kliverius iš „Nevykėlio Biverio". Ką pasakysi apie juos?

Vyriškis vilkėjo pilkų ir mėlynų langelių kostiumą, moteris - skaisčiai rožinį švarką prie žalio klostyto sijono.

Vyras ir žmona iš Siaurės Karolinos, - nerūpestingai bėrė žodžius Maiklas. - Turtingi, tabako parduotuvių tinklo savininkai. Jis čia - verslo reikalais. Ji atvyko apsipirkti. Dabar jis jai sako, kad nori skyrybų.

Štai kaip, - pasakiau nudelbusi akis į stalą. Giliai atsidususi, pakabinau dar šaukštą ledų ir leidau puikiam skoniui pasklisti po burną. - Taip, atrodo, visi skiriasi.

Maiklas prikando lūpą.

Ak, Džeine, palauk. Suklydau. Jis neprašo skyrybų. Sako turįs jai staigmeną - užsakęs kruizą. Į Europą laivu „Karalienė Elžbieta Antroji". Tai bus jų antras medaus mėnuo. 

Ši istorija kur kas geresnė, - pasakiau šypsodama. - Gauni tašką. Puiku.

Pažvelgiau į savo lėkštutę ir pamačiau, kad mano ledų desertas kažkodėl išnyko. Kaip visada.

Maiklas dramatiškai apsižvalgė.

Dabar tau nepavyks gauti taško, - pasakė jis.

Parodė į vyrą ir moterį už dviejų staliukų nuo mūsų.

Pasižiūrėjau.

Moteris buvo apie keturiasdešimties metų, skoningai apsirengusi ir nepaprastai graži. Galėjo būti kino aktorė. Vilkėjo ryškiai raudona dizainerio modeliuota suknele, prie jos didelė juoda rankinė ir priderinti bateliai. Viskas tiesiog šaukte šaukė: Pažiūrėkite į mane! 

Vyras, su kuriuo ji sėdėjo, buvo jaunesnis, išblyškęs ir labai liesas. Jis vilkėjo mėlyna striuke, ryšėjo raštuotą šilkinę kaklas- karę, kokių niekas nebedėvėjo net tais laikais. Kalbėdamas jis entuziastingai mosavo rankomis. 

Nejuokinga, - pasakiau, bet negalėjau nenusišypsoti, neužversti akių.

Suprantama, juk porelė buvo mano motina Vivjena Margo, žymi Brodvėjaus prodiuserė, su to meto žvaigždžių kirpėju Džeisonu. Šiltnamio gėlelė Džeisonas pavardei neturėjo laiko. 

Pažvelgiau į juos dar kartą. Vieno dalyko nenuneigsi - mano mama buvo tokia graži, kad pati galėjo būti aktorė. Kartą, kai paklausiau, kodėl netapo aktore, ji pasakė: 

- Brangute, aš nenoriu traukiniu važiuoti. Noriu traukinį vairuoti. 

Kiekvieną sekmadienio popietę, kai mes su Maiklu St. Regis valgydavome desertą, mano motina su draugu valgė desertą ir gėrė kavą. Taip ji galėdavo paplepėti, padejuoti ar sutvarkyti reikalus, nepaleisdama manęs iš akių, bet iš tikrųjų ji būdavo ne su manimi. 

Pabuvus St. Regis, sekmadienius vainikuodavo apsilankymas Tiffany. Motina mėgo deimantus, puošėsi jais visur, kolekcionavo juos, kaip kiti kolekcionuoja krištolinius vienaragius ar tas keistas keramines japoniškas kates su pakelta letena. 

Suprantama, tais sekmadieniais buvo gera, nes kompaniją man palaikė Maiklas, geriausias pasaulyje draugas, gal vienintelis draugas, kai man buvo aštuoneri.

Mano išgalvotas draugas.

Antras

Pasislinkau prie staliuko arčiau Maiklo.

Žinai ką, - pasakiau, - prasti reikalai.

Kas? - paklausė jis.

Numanau, apie ką kalbasi mama su Džeisonu. Apie Hovardą. Manau, kad Vivjenai jis nusibodo. Jai metas atversti naują gyvenimo puslapį.

Hovardas buvo mano patėvis. Trečias motinos vyras. Bent jau kiek aš žinau, trečias. Pirmas jos vyras buvo profesionalus tenisininkas iš Palm Bičo. Jis pabuvo tik metus. 

Paskui atsirado Kenetas, mano tėvas. Jam pavyko ištempti ilgiau negu tenisininkui - trejus metus. Jis buvo tikrai mielas, aš jį mylėjau, bet Kenetas verslo reikalais daug keliavo. Kartais jaučiausi, lyg jis būtų mane pamiršęs. Girdėjau motiną sakančią Džeisonui, kad tėvui trūksta „stuburo". Nežinojo, kad nugirdau. Ji pasakė:

-Jis gražus vyras ištižėlis, kuris nieko nepasieks.

Hovardas jau išbuvo dvejus metus. Jis niekada nekeliavo verslo reikalais ir, atrodo, neturėjo kito darbo, kaip tik padėti

Vivjenai. Masažavo jai kojas, kai buvo pavargusi, tikrindavo, kad maistas būtų be druskos, prižiūrėjo, kad mūsų automobilis su vairuotoju visada atvyktų tiksliai laiku.

Kodėl taip manai? - paklausė Maiklas.

Matyti iš smulkmenų, - paaiškinau, - pavyzdžiui, Vivjena visada jam viską pirkdavo. Išeiginius batus iš Paul Stuart, kaklaraiščius iš Bergdorf Goodman. Seniai nieko jam nebeperka. O vakar vakarieniavo namie. Viena. Su manim. Hovardo net nebuvo. 

Kur jis buvo? - pasiteiravo Maiklas. 

Akyse išskaičiau užuojautą ir susirūpinimą.

Nežinau. Kai Vivjenos paklausiau, ji pasakė: „Dievai žino, man nerūpi." - Pamėgdžiojau motinos balsą, paskui papurčiau galvą. - Tiek to, - pasakiau. - Kita tema. Spėk, kas per diena antradienis. 

Maiklas kelis kartus pabaksnojo pirštu smakrą.

Neturiu supratimo.

Eik jau... Puikiai žinai. Žinai, Maiklai. Nejuokauk. 

Valentino diena?

Baik, - pasakiau stųkteldama po stalu jam į koją. Jis nusišypsojo.

Žinai, koks tai antradienis. Turi žinoti. Mano gimtadienis! 

Ak, teisybė! Vaje, tu sensti, Džeine. 

Linktelėjau.

Manau, kad mama rengia man vakarėlį.

Hmm... - numykė Maiklas.

Tiesą sakant, vakarėlis man nesvarbu. Ko aš iš tikrųjų norėčiau, tai tikro, gyvo šuniuko.

Maiklas linktelėjo.

Ko tu nieko... - pradėjau, bet vidury sakinio nutilau.

Akies kampučiu pamačiau Vivjeną, išrašančią čekį. Po minutės ji su Džeisonu stovės prie mūsų staliuko ir krapštys mane lauk. Šis sekmadienis St Regis baigiasi. Baigiasi dar viena nuostabi mano ir Maiklo popietė. 

-Ji ateina, Maiklai, - sušnibždėjau. - Pavirsk nematomu.

Trečias

Vivjena žygiavo prie mūsų staliuko taip, tarsi St Regis būtų jos nuosavybė. Niekas Astor Court nebūtų patikėjęs, kad šią gražią, tobulai pasidažiusią, tobulai įdegusią, nepaprastai gražios odos moterį kas nors sieja su garbanota aštuonmete storuliuke karameliniu padažu išterliotais skruostais. 

Bet ryšys buvo. Motina ir duktė.

Vivjena pabučiavo man į skruostą ir ėjo prie reikalo. Tas reikalas buvau aš.

Džeine Aukseli... - ji visada mane vadino Džeine Aukseliu, lyg tai būtų tikrasis mano vardas. - Ar būtina visada užsisakyti du desertus?

Džeisonas, žvaigždžių kirpėjas, bandė man padėti.

Na, Vivjena, antras desertas buvo melionas. Tai ne blogiausia. Aišku, angliavandeniai, bet...